Aprašymas
DIRVOŽEMIS
Palankus dirvos tipas- drėgnas, bet nepermirkęs, lengvesnis priemolis ar priesmėlis, derlingas, humusingas, silpnai rūgštus. Tinkamas dirvos rūgštingumas 5,5-6,5 pH. Gera vieta auginimui – apšviesta saulės, nuo šaltesnių vėjų apsaugotose vietose.
Dažniausiai lysvės ruošiamos iš rudens, dirva gerai išpurenama išrenkant piktžolių liekanas ir giliai perkasama, patręšiama kompostu ar kitomis organinėmis trąšomis, į 1 kv. m įterpiant apie 7–10 kg organikos. Kai dirva labai molinga, reikia pakeisti jos struktūrą įmaišant smėlio. Pavasarį prieš sodindami galėsite įterpti kompleksinių NPK trąšų ar kitų vienanarių kalio, fosforo trąšų, lysvę išpurenti, gerai išlyginti ir sodinti daigus.
Atstumai tarp sodinamų krūmelių 30-35 centimetrai. Svarbu ir tai, kad braškės daigo per giliai negalima užkasti. Daigo šerdis, iš kurios auga augalo lapai ir braškių žiedynai, negali būti užpilama dirvožemiu.
PRIEŽIŪRA
Purškite profilaktiškai nuo kenkėjų ir grybinių ligų: pavasarinį (prieš pumpurų brinkimą – kovo mėn., kai oro temperatūra 10°C) ir rudeninį (nukritus daugiau nei pusę lapų).
Pradėkite tręšti, kai augalai pradeda vegetuoti. Augalams palanki temperatūra 8-10 laipsnių, svarbu, kad būtų pasibaigusios naktį dažnos šalnos. Tada augalai prabunda ir pradeda vegetaciją.
Pirmajam tręšimui labai svarbu duoti fosforo, kad augalas suformuotų šaknis, pradėtų normalią vegetaciją. Sekantis etapas kai augalai intensyviai augina derlių. Tada jiems reikia kalio. Rudenį mums vėl patartina imtis fosforo bei kalio, kad būtų sukaupta daugiau sausų medžiagų ir medelis geriau pasiruoštų žiemojimui. Jei rudenį naudosime kalį, tai bus naudinga, nes skatina sausų medžiagų pernešimą iš lapų į šaknis ir kamieną.
Braškėms ankstyvą pavasarį pašalinami pernykščiai lapai. Su jais pasišalina didelė dalis ligų sukėlėjų bei kenkėjų. Po derliaus nuėmimo rugsėjo- spalio mėnesį reikia nupjauti lapus.
Mažus plotelius verta keisti kas tris-keturis metus, kadangi gali išsivystyti grybelinės ligos: kekerinis ir sklerotinis puviniai.